Kas įdomiausia, knyga, kurią "prarijau" per dieną lentynoje gulėjo apytikriai 10 metų neperskaityta. Dar besimonat mokykloje ją nusipirkau, bet kaskart paėmus pasirodydavo per daug keista ir sunkiai įkandama. Kiek pamenu ties 30 psl visada tekdavo sustoti ir atgal paguldyti į lentyną, turint omeny, kad kadanors aš ją tikrai įveiksiu!
Ir visgi įveikiau. Kiek netikėtas ir vietomis sunkiai suprantamas turinys, tačiau kai kurios tiesos ir mintys kaip pirštu į akį primena amžinuosius klausimus, paprastas tiesas, kurias, aš tikiu, ir taip giliai širdyje mes nujaučiame, tik gal esamę primiršę...
Penkiasdešimtmečio Ričardo Bacho ir devynmečio Dikio Bacho minties kelionė ir skrydis į vidines erdves, ieškant dvasinės pilnatvės.
"Tau geriau žinoti kelis esminius būties klausimus, negu milijoną atsakymų. Klausimai - nelyginant deimantai, kuriuos laikai dienos šviesoje. Tyrinėk juos visą gyvenimą, ir tas pats brangakmenis sužėrės vis kita šviesa. Kaskart kelk tuos pačius klausimus, o atsakymai reikiamu momentu atsiras savaime. Ir kaip tik tie, kokių tau tuomet reikės"
"Kad galėtume skristi, pirmiausia turime patikėti tuo, ko patys nematome. Ir kuo daugiau sužinome apie kimi nematomą aerodinamikos dėsnį, tuo daugiau įgyjame laisvės, kol pagaliau pradeda atrodyti kaip stebuklas, kad mes galime..."
"Tu darai viską, ko iš tavęs tikisi kiti: esi įstatymus gerbiantis pilietis, pavyzingas vyras (žmona) ir tėvas (mama), visada balsuoji, aukoji labdarai, globoji gyvūnus... Ir nepaisant to mirdamas tikiesi ištarti: na ir kas? O visa tai todėl, jog niekad nepasirinkai savo gyvenimo! Niekad netroškai permainų, niekad nepaklausei savęs, ką iš tikro mėgsti, ir todėl niekad to neišsiaiškinai, tu niekad stačia galva nepuolei į tą pasaulį, kurį labiausiai brangini, niekad nesikovei su drakonais pamanęs, jog jie gali tave gyvą praryti... Suprask, ką mėgsti, ir tvirtai to laikykis, o aš tvirtai pažadu, jog mirdamas neištarsi to savo na ir kas! <...> Tik palikęs užuovėją, vietoj na ir kas mirties patale galėsi ištarti taip!"
"Atsiskirti ir iškeliauti - jausmas ne iš maloniųjų, bet kažkur giliai širdyje mes niūriai jaučiame, kad tik ištarę sudie užuovėjai, surasime tikrąjį kelią ir būsime tikrai saugūs"
"Metų metais mes laukiame ko nors, kas mus suprastų, kas priimtų mus tokius, kokie esame, kas turėtų stebuklingą galią akmenis paversti saulės šviesa, kas užuot priekaištavęs suteiktų mums laimės, kas vidurnaktį stotų akis į akį su mūsų drakonais, aks galėtų mums padėti tapti tokiais, kokiais patys norime. Tik vakar aš radau tokį žmogų. Jo veidas matyti tuomet, ka pažvelgiame į veidrodį. Tai mes patys. Mes ir mūsų namuose pasidarytos kaukės"
Vasara visuomet asocijuojasi su šiluma, močiutės pieva, braškėmis, pledu ant žolytės ir, kaip man būdinga, knyga rankose... Kai žiūri į vaiskų žydrą dangų, atrodo, išnyksta ir laiko pojūtis, ir diena taip greit nebėga, ir rūpesčiai kažkur tūnoję galvelėjė staiga pasimiršta, kartais nebeatrodo tokie slegiantys (o galbūt jie niekuomet ir nebuvo slegiantys?)... Atrodo, keletas tokių nerūpestingų dienų - ir tu švarus kaip naujas baltas popieriaus lapas... Pasikrovęs energijos, vidinės laimės ir ramybės...
"Bet kurį vaiką paklausk, ar jis turi kokį nors norą, ir jis išpūtęs akis tau išpyškins bent dešimt. Ir pusė tikrai nebus vien troškimas gauti kokį nors daiktą. Bus svajonių kuo nors tapti ateityje, ką nors atrasti, ką nors įveikti. Bus ir neįtikėtinų troškimų - paragauti debesies, išmokti skristi, atgaivinti anapilin iškeliavusį šunį ir t.t."
