Nesėkmė, liga ar kasdienio gyvenimo nelaimės, ne visada norime
priimti tą "dovaną" ir nesusiprantame išpakuoti bei atskleisti joje
slypinčią žinią: gal mums reikia išsiugdyti valią, drąsą? O gal
priešingai, išmokti nesikabinti į tai, kas neturi reikšmės? Galbūt gyvenimas prašo atidžiau įsiklausyti į savo norus ir giliai širdyje glūdinčius siekius? Pasiryžti atskleisti savo alentus, kuriais mus apdovanojo? Nustoti taikstytis su tuo, kas neatitinka mūsų vertybių? Ko galėtume išmokti iš šios situacijos?
Apskritai kuo labiau stegiesi ką nors įtikinti, tuo daugiau pasipriešinimo sulauki. Kuo karščiau trokšti, kad žmogus pakeistų nuomonę, tuo tvirčiau jis jos laikysis. Beje, fizikai tai jau seniai žino...
Pykstantis žmogus - kurčias, o puolęs į neviltį - aklas. Mes praleidžiame puikią progą augti. Tada skaudžių smūgių ir nesėkmių ima daugėti. Tai ne likimas mus baudžia, o gyvenimas stengiasi dar kartą perduoti žinią.
Kaip sakė Einšteinas, atsitiktinumas - tai Dievas, keliaujantis inkognito...
Kai kas nors nepagrįstai priekaištauja, jokiu būdu nereikia teisintis, antraip imsi žaisti pagal priešininko taisykles!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą