Vasara visuomet asocijuojasi su šiluma, močiutės pieva, braškėmis, pledu ant žolytės ir, kaip man būdinga, knyga rankose... Kai žiūri į vaiskų žydrą dangų, atrodo, išnyksta ir laiko pojūtis, ir diena taip greit nebėga, ir rūpesčiai kažkur tūnoję galvelėjė staiga pasimiršta, kartais nebeatrodo tokie slegiantys (o galbūt jie niekuomet ir nebuvo slegiantys?)... Atrodo, keletas tokių nerūpestingų dienų - ir tu švarus kaip naujas baltas popieriaus lapas... Pasikrovęs energijos, vidinės laimės ir ramybės...
Tokiais laimės momentais, norisi tiek prisisemti tos vidinės ramybės, kad jos užtektų visiems metams į preikį, arba tai nesibaigtų niekad! :)
Deja, turiu pasakyti, kad tokie laimės protrūkiai ilgam neužsibūna...
"Mes kartais taip pat patiriame tokią būseną, tik labai trumpai. Dauguma mūsų nors dvi minutes per savo gyvenimą vienu ar kitu metu pajunta, kaip staiga netikėtai užlūsta nepaaiškinama, didžiulė palaima, kuri niekaip nesiejama su išoriniu pasauliu.
Daugumą mūsų tokia būsena apima ir baigiasi labai greitai - tarsi kažkas mus erzintų parodydamas įgimtą tobulumą, paskui kaipmat grąžintų į "tikrovę" ir vėl primintų senus rūpesčius ir troškimus.
Žmonės ieško laimės visur, tačiau <....> Jūsų lobis, tobulumas - jumyse. Tačiau pareikalauti jo galėsite tik nutildę neramias mintis, atsisakę egoistinių troškimų ir panirę į širdies tylą.
(E.Gilbert, Valgyk.Melskis.Mylėk.)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą