Kas įdomiausia, knyga, kurią "prarijau" per dieną lentynoje gulėjo apytikriai 10 metų neperskaityta. Dar besimonat mokykloje ją nusipirkau, bet kaskart paėmus pasirodydavo per daug keista ir sunkiai įkandama. Kiek pamenu ties 30 psl visada tekdavo sustoti ir atgal paguldyti į lentyną, turint omeny, kad kadanors aš ją tikrai įveiksiu!
Ir visgi įveikiau. Kiek netikėtas ir vietomis sunkiai suprantamas turinys, tačiau kai kurios tiesos ir mintys kaip pirštu į akį primena amžinuosius klausimus, paprastas tiesas, kurias, aš tikiu, ir taip giliai širdyje mes nujaučiame, tik gal esamę primiršę...
Penkiasdešimtmečio Ričardo Bacho ir devynmečio Dikio Bacho minties kelionė ir skrydis į vidines erdves, ieškant dvasinės pilnatvės.
"Tau geriau žinoti kelis esminius būties klausimus, negu milijoną atsakymų. Klausimai - nelyginant deimantai, kuriuos laikai dienos šviesoje. Tyrinėk juos visą gyvenimą, ir tas pats brangakmenis sužėrės vis kita šviesa. Kaskart kelk tuos pačius klausimus, o atsakymai reikiamu momentu atsiras savaime. Ir kaip tik tie, kokių tau tuomet reikės"
"Kad galėtume skristi, pirmiausia turime patikėti tuo, ko patys nematome. Ir kuo daugiau sužinome apie kimi nematomą aerodinamikos dėsnį, tuo daugiau įgyjame laisvės, kol pagaliau pradeda atrodyti kaip stebuklas, kad mes galime..."
"Tu darai viską, ko iš tavęs tikisi kiti: esi įstatymus gerbiantis pilietis, pavyzingas vyras (žmona) ir tėvas (mama), visada balsuoji, aukoji labdarai, globoji gyvūnus... Ir nepaisant to mirdamas tikiesi ištarti: na ir kas? O visa tai todėl, jog niekad nepasirinkai savo gyvenimo! Niekad netroškai permainų, niekad nepaklausei savęs, ką iš tikro mėgsti, ir todėl niekad to neišsiaiškinai, tu niekad stačia galva nepuolei į tą pasaulį, kurį labiausiai brangini, niekad nesikovei su drakonais pamanęs, jog jie gali tave gyvą praryti... Suprask, ką mėgsti, ir tvirtai to laikykis, o aš tvirtai pažadu, jog mirdamas neištarsi to savo na ir kas! <...> Tik palikęs užuovėją, vietoj na ir kas mirties patale galėsi ištarti taip!"
"Atsiskirti ir iškeliauti - jausmas ne iš maloniųjų, bet kažkur giliai širdyje mes niūriai jaučiame, kad tik ištarę sudie užuovėjai, surasime tikrąjį kelią ir būsime tikrai saugūs"
"Metų metais mes laukiame ko nors, kas mus suprastų, kas priimtų mus tokius, kokie esame, kas turėtų stebuklingą galią akmenis paversti saulės šviesa, kas užuot priekaištavęs suteiktų mums laimės, kas vidurnaktį stotų akis į akį su mūsų drakonais, aks galėtų mums padėti tapti tokiais, kokiais patys norime. Tik vakar aš radau tokį žmogų. Jo veidas matyti tuomet, ka pažvelgiame į veidrodį. Tai mes patys. Mes ir mūsų namuose pasidarytos kaukės"
Visada labai mėgau Richard Bach. Nežinau ar jis nedaug knygų teparašęs, ar tik kelios išverstos į Lietuvių kalbą. Šitą knygą skaičiau lygiai prieš 10 metų, kelionės į Egiptą metu. Ji dar pas mane apipaišyta visokiais kalnais ir dykumom su oazėm, nes labai nuobodžiavau autobuse. Bet labai gerai atsimenu visas citatas. Ypač apie plantaną augantį saugioje užuovėjoje. Kai mus daužo vėjai, labai noriu būti kaip tas plantanas, bet jiems nurimus suvokiu, kad tokio nuobodaus gyvenimo niekaip neištverčiau. Kažkaip panašiai skamba. Na ir žinoma apie tą Na ir kas, irgi labai gera citata. Blogiausia, ką galima ištarti gyvenimui yra na ir kas? Labai gerai, kad pagaliau perskaitei. :)
AtsakytiPanaikintiMan tikras atradimas šita knyga, labai džiaugiuosi, kad perskaičiau :)
AtsakytiPanaikintiO tą citatą apie "Na ir kas" tikriausiai reiktų sau priminti dažniau, nes kartais atsitinka, kad perskaičius ką nors įkvepiančio, įkvėpimas tetrunka labai trumpai, ir kaip bebūtų gaila, dažnai (ne tik aš, bet ir kiti) grįžtam į įprastinį gyvenimą su ta pačia rutina ir mintimis...