Nepamenu, kada taip žavėjausi rudeniu, kaip šįkart.. Netikėtai pamilau pasivaikščiojimus takais ir tokiomis vietomis, kur neužklysta masės žmonių... Ir supratau, kaip gera, kaip nuostabu gali būti tiesiog BŪTI, tiesiog PASĖDĖTI ant souliuko niekieno neblaškomai, niekieno nešnekinamai. Veikia kaip meditacija - žiūri į pasakiškai krentančius lapus ir susilieji su akimirka. ČIA IR DABAR. Štai, kas yra toji vidinės ramybės būsena, TOJI AKIMIRKA. Nebūtinai ilga, nebūtinai tai euforija, bet ji nuostabi, kaip nuostabios spalvos, lapų patalai po kojomis... Tepajunta kiekvienas ir stabteli akimirkai pažvelgi į gamtos grožį ir visą jos galybę, kurią mums dovanoja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą