Įsisukus į darbų sūkurį, dažnas laukia jų pabaigos, kai galės atsikvėpti.. Tačiau kai viskas pagaliau baigias, turiu omeny tai kaip vieną gyvenimo etapą, ateina kažkokia vidinė nepaaiškinama tuštuma... Staiga supranti, kad net ir pasibaigus tam tikram etapui, gyvenimas nestovi vietoje, viskas eina sava vaga.. Tik kaip žinoti, kuriuo keliu tau eiti, ką toliau veikti gyvenime, jei net pats nenutuoki ko norėtumei?
Vienaip ar kitaip, manau, būna tik du atvejai - žmonės arba "plaukia pasroviui su visais" ir įsisupa į eilinę (deja, kartais ir labai pilką) darbų rutiną, arba taip kardinaliai pakeičia kažką savo gyvenime, kad priverčia aikčioti ir kitus...
Labai viliuosi, kad šiomis dienomis, gyvenant Dolce Far Niente režimu, į mano pasaulėlį ateis nekasdieniškų idėjų ir minčių. O galbūt ir nereikia specialiai keisti gyvenimo, juk kartais patys geriausi dalykai ateina netikėtai ir visai nelauktai :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą